PAGONYBĖ IR KATALIKYBĖ:
SANTYKIS LIETUVOJE

2016 01 26 diskusija Kauno įgulos karininkų Ramovėje

 

1. Įvadinis žodis: Donatas Mazurkevičius

      Susiejo Europos Sąjungos (ES) vienybės pradžią su Gedimino laikais, paminėjęs kad 1323 m. šis toliariagis pagonių karalius Gediminas išplatino kreipimąsi į įvairių luomų kūrybingus Europos žmones, Kristaus garbintojus, atvykti į Lietuvos valstybę, į Vilnių, bendros gerovės kurti: Laiške Romos Popiežiui Gediminas išreiškė mintį, kad visi garbiname Vieną D-vą tik kitokiu būdu, kiekviena tauta savaip. Taigi šiandien pabandysim žengti į dvasinių dalykų suvokimą, kas yra dvasia, kas yra siela, kas yra lietuvių tapatybė, ar tikrai yra Vienas D-vas, ar galima visiems Jį taikiai garbinti pagal savo papročius. Šias temas ir nagrinėjo visų gerbiamas kelių Seimų narys velionis Algirdas Patackas. Jo garbei pradedame diskusijų forumą. Įvadinius žodžius pasakys skirtingas bet tarp savęs susijusias sritis tyrinėjantys žmones. Prieš pradėdami diskusijų įvadinę dalį pasveikiname diskusijų dalyvį Aleksandrą Žarskų, 70 metų sukakties proga.

(Įteikiamos dovanos, kviečiamas diskusijų iniciatotius Letas Palmaitis, Europos likimo tema kartu su Algirdu Patacku paskelbęs dialogų knygą „Kas ir kada pagrobė Europą“).

2. Letas Palmaitis

      Surasti bendrą kalbą su Algirdu nebuvo sunku turint bendrą katalikišką tikėjimą. Paradoksas, kalbant šioje salėje, kur viskas primena Lietuvos didybę, reikia svarstyti Algirdui ir visiems aktualų paties Lietuvos išlikimo klausimą, kuris iškilo dar sovietmečiu. Laukta, kad stojimas į ES jį ir išspręs. Deja, to nesimato. Tema labai plati, tad ją pradėti verta svarstant Lietuvos, kaip ypatingo Europos darinio, savitumą, kuris dažnai suvokiamas, o paties Algirdo ir, galima sakyti, jo mokyklos dažnai pristatomas, kaip katalikybės ir pagonybės simbiozė. Todėl labai prašau gerbiamą Aleksandrą Žarskų pasakyti šiuo klausimu kelias esmines mintis, priklausomai nuo kurių ir aš žinočiau, kuria linkme toliau pats kreipčiau jau savo mintį.

3. Aleksandras Žarskus

      Pradėsiu nuo to, kas Algirdui buvo arčiausiai širdies, kaip jis suvokė lietuvybę, kas šiame pasaulyje vyko ir vyksta ir kaip tie vyksmai vienaip ar kitaip paliečia lietuviškumą. Forma ir esmė arba esa– tai dvi pagrindinės kategorijos, kuriomis operavo Algirdas. Jo kitoks požiūris rėmėsi tuo, ką jis įžvelgdavo formos ir esos sąveikoje – jų prieštarose ir jų vienybėje. Forma yra akivaizdi: valstybės, karaliai, šventyklos, tautos, istoriniai palikimai – visa kas apčiuopiama ir matoma. Esa yra tai, kas viduje, kas palaiko ir gaivina visas formos apraiškas – kas neapčiuopiama ir nematoma. Lietuviškumo pagrindas yra esa ir ji lietuviui buvo ir turėtų būti svarbesnė. Dora, šventumo pajauta, atjauta, vidinės nuostatos yra lietuviškumo pagrindas, o ypač šiais laikais, kai žemės lopinėlis, kurį vadiname Lietuva teliko toks mažas. Svarbu jausti prasmes, dėl kurių gyveni. Maitina ne tik Dangus, bet šaknys žemėje. Tokius įsišaknijusius lietuvius Algirdas nesename straipsnelyje pavadino būtšakniais. Dėka jų buvo ir yra Lietuva. Iš jos šaknys niekur nepasitraukia, yra čia. Svarbu ne tik būti, bet ir jausti šaknis – esėti iš vidaus. Taigi tie, kurie palaiko ir išlaiko lietuvybę, niekur ir niekada nepasitraukia iš gimtinės. Lietuviui ne taip svarbu, kas dedasi pasaulyje. Vaižganto žodžiais, lietuvis ten kur gimęs, ten ir glūdi. Dabartinis išsivaikščiojimas rodo, kad lietuviška dvasia yra gerokai prisilpusi. Tačiau ir išėjęs, lietuvis jaučia, kad nepritampa, ir nori grįžti. Prisimenu minėtame straipsnelyje Algirdas rašo apie nakvynę Amerikoje pas lietuvius, gyvenusius ten apie 10 metų, jau lyg ir pritapusius. Atsisveikindami jie sakė: „Jūs tai gyvenat, o mes...“. Gyvenimas Lietuvoje visada turi problemų, bet tai yra gyvenimas, santykyje su savimi, išlaikant vidinę šviesą.
      Sakyti ką nors trumpai apie katalikybės ir pagonybės santykį sunkoka, nes tikrosios pagonybės, o tiksliau – senojo tikėjimo, mes nežinome. Gyvenusio prieš kelis šimtmečius ar tūkstantmečius žmogaus sąmonė buvo kitokia. Jis kitaip jautė ir suvokė pasaulį, –viskas kas gyva, jam buvo šventa. Mums taip nėra, mes tapome abstraktaus mąstymo ir pasaulio gyventojais, tuo tarpu senovės lietuviui, kurį norime pavadinti pagoniu, viskas buvo konkretu. Prieš tūkstantį metų jis visiškai kitaip jautė ryšį su visa aplinka, todėl norėdami kalbėti apie krikščionybę ir pagonybę, turime kalbėti apie tai, kokie dabar esame ir kokie buvo anie lietuviai. Mes esame visiškai kitokie. Žmogaus mąstymo kaita vyksta nuolatos
      Pagrindinė mintis, kuri man išliko iš viso to, ką Algirdas kalbėjo ir rašė apie senąją lietuvių tikybą ir jos santykį su krikščionybe yra ta, kad krikščionybė palyginti lengvai įaugo į senąją lietuvių tikybą. Senoji lietuvių tikyba, kaip ir krikščionybė (ne krikščionija), buvo esmės ir doros religija. Esmė visur yra ta pati. Skiriasi tik formos: apeigos, ritualai.

4. Letas Palmaitis

      Ačiū. Prisimenu, viename Jūsų renginyje, kuriame dalyvavau su pranešimu apie prūsus, buvo rituališkai uždegta žvakė, tarsi šventa ugnelė, prie kurios žmonės, paėmę nuo lėkštės, dėdavo rūtų. Buvo pasiūlyta ir man, bet persižegnojęs atsakiau, jog esu katalikas ir negaliu dalyvauti jokiose pagoniško aukojimo apeigose. Nežinau, kiek tie, kurie dalyvauja, o kartu ir bažnyčią lanko, yra „visiškai kitokie“. Svarbu suvokti jų dabartinę pasaulėjautą. Galbūt savo kitoniškumo atradimas lietuviams yra būdingas, nes krikščioniška žinia atėjusi čia gana vėlai, bet mes nežinome, kaip savo kitoniškumą lietuviai suvokdavo prieš kelis šimtus metų. Galbūt Jūsų išdėstytas suvokimas archajinis, nes baltai iš tikrųjų pasižymi archajiniais bruožais, tačiau kadaise archajiškumas turbūt buvo būdingas ne vien baltams. Kita vertus, reikia suprasti, ir kas yra patys baltai. Kalbant apie etniką, dažnai vartojami lingvistiniai terminai. Daugeliui atrodo, kad jei sakoma „prokalbė“, turi būti ir atitinkama „protautė“. Deja, genetika rodo, kad šitaip nėra, pati lietuvių tauta turi kelis genetinius šaltinius. Iš kur jie, kaip jie maišėsi, galima atsekti pasirėmus ir genetikos, ir lingvistikos mokslu. Tai yra susiję ir su pagrindiniu dialektiniu susiskirstymu. Artimesnėje ateityje pasikviesime genetikos žinovą, kuris padės pažvelgti į etnogenezę iš genetinio taško.
      Su Algirdu man teko labai giliai pagvildenti tuos dvasinius klausimus čia jau minėtuose mūsų dialoguose. Algirdas tarsi iš dvejų dalių, krikščioniškos ir pagoniškos. Tačiau pagoniškos aš stokoju, o krikščioniškoji jame vis dėlto viršijo, todėl ir dialogas vyko sklandžiai ir mums pavyko tą knygelę užbaigti. Jam visada rūpėjo baltų išskirtinumas, tai ką dabar įvardijote kaip esėti, bet ne būti. Įdomu, kad jis laikėsi krikščioniško katalikiško požiūrio, kad vis dėlto pirminis žmonijos tikėjimas monoteistinis. Minėjo Vienos mokyklą, atradusią archajinėsė kultūrose pirminio monoteizmo pėdsakų, taip pat Toporovą ryšium su baltišku dievybių trejetu (Perkūnas, Trimpas, Patulas). Čia Algirdas teigė, neva Toporovas įrodęs, jog virš jų esantis Ukapirmas nieko bendra su jais neturi.
      Bet kalbant apie tą pirminį monoteizmą, iš tų pačių dialogų galima ištraukti ir mintį, o kodėl monoteizmu negalima vadinti ir panteizmo? Jeigu viskas yra D-vas, D-vas yra vienas. Netgi išeina absoliutus monoteizmas: viskas yra D-vas. Vadinas, būtų tiksliau kalbėti apie kreacionizmą ir panteizmą.
      Politeizmas, kaip ir pats Algirdas teigė, bus vėliau išplitęs.

      Tačiau giliau pažiūrėjus, tas politeizmas visada atsiranda iš panteizmo. Tai matyti jau iš nepakitusio jo bendrumo su gamta, su Viskuo – iš suvokimų, kurie yra tipiškai panteistiniai. Tai bendrumas su D-vu, Kuris yra Viskas ir Kuris pasireiškia įvairiais pavidalas, kurie laikui bėgant vienoje ar kitoje kultūroje pavirsta konkrečiais dievais. Turint genčių konglomeratą, jame atsiranda visas ratas analogiškų dievybių, dažnai turinčių identiškus vardus giminingų kalbų gentyse arba dievybių atitikmenis kitais vardais genetiškai negiminingų kalbų gentyse.
      Bet. Bet krikščioniškas tikėjimas nėra natūralus. Jis yra abraominis, atneštinis. Kad ir kaip – kitas dalykas, bet svarbu, kad tai, ką įprastą vadinti monoteismu (t.y. kreacinis monoteizmas), yra visame pasaulyje skirtingomis formomis išplitęs tos pačios kilmės tas pats abraominis tikėjimas, nesvarbu kaip jis vadinasi – judaizmas, krikščionybė ar islamas.
      Čia gal kas paprieštaraus, o kaip neabraominis zoroastrizmas, ar jis nemonoteistinis? Ne, tyrinėjimas atseka pradinį dualistinį zoroastrizmo pobūdį (kuris savo ruožtu, turėjęs kilti iš panteizmo), t.y. šviesos ir tamsos, dviejų kūrybinių pradų, dviejų dievybių, gėrio ir blogio, esminę priešprešą. Tik vėlesniais kontakto su abraominėmis religijomis laikais, zoroastrizmas perima iš jų monoteistinį pavidalą.
     
Abraominis monoteizmas yra unikalus reiškinys, o tai bandyta paaiškinti neva perėjimu nuo genčių su savo dievybėmis sąjungų, kuriose vyrauja vadovaujančios genties pagrindinė dievybė, prie miestų valstybių, kurių karalius atstovauja pagrindinės genties vyriausiajai dievybei, o toliau ši dievybė jau pagal paties karalių suvokiama kaip svarbiausia, o paskui – ir kaip vienintelė pirminė. Sovietų laikais toks buvo marksistinis aiškinimas. Tuomet lieka neaišku, kodėl iš daugybės visokiausių politeistinių tikėjimų pasaulyje išplito būtent vienas abraominis, o ne, tarkim, bent dešimt kokių nors dar kitokių, jei ne šimtas ar daugiau. Tuomet peršasi mintis, kad vis dėlto abraominis tikėjimas yra keistas, neįprastas, nenatūralus, yra atneštinis, o kaip mes tikime, – apreikštinis.

      Tad pažvelgę į šį nenatūralų bei į kitus natūralius tikėjimus, galime savęs paklausti: ar viena ir kita suderinama? Ar gali būti suderinamas kreacinis monoteizmas ir tai, kas nėra jis? Kodėl negali būti greta tikėjimas Vienu D-vu ir tikėimas daugeliu dievų? –
     
Labai paprastai: jei yra Vienas D-vas, Kuris atskleidžia Savo Valią žmonijai, tikintieji visų pirma privalo ją vykdyti, o abraominio tikėjimo D-vas draudžia turėti kitus dievus, išskyrus Jį Vieną. Juk jeigu Jis yra viso, kas tik mūsų patiriama, visos visatos su jos laiku ir erdve Kūrėjas, Jis yra anapus laiko ir erdvės, o kaip Vienas anapus laiko ir erdvės esantis Kūrėjas, Jis yra vienintelis Tiesos Kriterijus, kitokio negali būti. Tiesa tad yra absoliuti, pačiu D-vu pamatuota: vienas Kūrėjas – viena Tiesa. Jokio tiesos santykiškumo negali būti.
      Vadinas, Jo mums išreikšta (pranešta) Valia tapati ir Gėrio sąvokai, nes blogis šioje monoteistinėje pasaulėžiūroje nėra atskiras pradas, bet tik prieštaravimas D-vo Valiai. Blogis yra ten, kur nėra Gėrio, t.y. kur nevykdoma D-vo Valia: visa, kas dėl D-vo kūrinijai dovanotos laisvės priešinasi D-vo Valiai. Iš čia kyla ir dorovės suvokimas: jei yra viena Tiesa, turi būti ir viena moralė.
      Šitai griežtai prieštarauja natūralioms religijoms, ypač toms, kurios išlaikė panteistinį visatos suvokimą. Pvz., induizmas net ir skelbia, kad pats klausimas, kas yra gėris, kas yra blogis, neteisingas: viskas persilieja viena į kita, vienu požiūriu blogis, kitu gali būti gėris, jau neminint miesčioniško požiūrio „man gėris, o tau blogis" ir priešingai.
      Perkėlus tai į politeizmo plotmę, galėtume pasakyti: kiek dievų, tiek yra tiesų, kiekvienam savo.

      Gal kitas pasakys: va krikščionybėje irgi yra angeologija, yra šventieji, tu gali vienam, kitam, trečiam pasimelsti. Nieko panašaus: angelai nėra savarankiškos dievybės D-vo atžvilgiu: arba jie vykdo Jo Valią, arba nevykdo. Gėrio požiūriu yra tik viena D-viška Valia, niekas kitas tokios neturi, bet turi tik pasirinkimo laisvę: už ar prieš. Šventieji yra tame pačiame Kristaus Kūne, yra Jo dalys, o tu prieidamas prie jų kreipiesi iš karto į visą Kristaus Kūną. Negali būti taip, kad jeigu man koks Apolonas nepadėjo, tai nubėgsiu pas Merkurijų, o tas gal su Apolonu susipykęs ir padarys man tą, ko aš noriu. Šitaip krikščioniškoje mąstysenoje negali būti, nes yra tik viena Tiesa ir Viena Valia.
      Jei taip, tada ir kyla klausimas: kaip sugyventi?

      Neseniai Algimantas Zolubas, kuris ir asmeniškai su manimi susirašinėdamas sakydavo, kad „religijos niekada nėra perdaug", paskelbė Tiesos.lt straipsnį, kuriama teigia, kad vienas lietuvis gali pakeisti pasaulį. Tai tikrai algirdiška (patackiška) idėja lietuvio, kaip ypatingo esős žmogaus, kuriame glūdi tokios neįprastos paslaptys, kad iš jo galima laukti ir pasaulio pakeitimo. Bet tas vienas Algimanto Zolubo žmogus, pasirodo, esąs Vytautas Landsbergis. Yra ir nuotrauka, kurioje Vytautas Landsbergis nufotografuotas, rodos, Strasbūre, prie Kovo 11-osios paminklo. Net susiaurinus visą pasaulį iki Lietuvos, ar Lietuva atsikėlė Kovo11-ąją? Ar jis pakeitė jos pasaulį? Priešingai, mano galva, Kovo 11-oji yra kažkas supriešinta su Vasario 16-ąja – jos galutiniai rezultatai visiškai kitokie. Bet ne apie tai noriu kalbėti.
      Straipsnyje Algimantas Zolubas svarsto, kokie dalykai, jo manymu, yra būtini lietuvių esybei palaikyti ir kokie yra pagrindiniai jos simboliai. Jis vardija taip: lietuvio motina, kuri yra lietuvių tauta, vaidila, lietuvė prie ratelio, mokanti vaikus skaityti, knygnešys ir pasaulio lietuvių tauta. Šie simboliai ir atitinka tai, kas turi užtikrintai palaikyti lietuvių esybę. Atsiprašau, o kur D-vas? Kodėl tad kalbėjo „religijos niekada nėra perdaug“? Tiesa, paminėtas vaidila. Vadinas, viskas grįžta prie to pagoniško pamato, kuris giliai kažkur įsišaknijęs, nes lietuvis pagonis, pagonybė ir yra ta jo esybė. Išeina, kad visa kita – atneštiniai dalykai.

      Dabar pažiūrėkim, iš kur toks suvokimas yra atsiradęs. Nesiimu čia daug argumentuoti, bet esu įsitikinęs, jog priežastis yra tai, ką vadinu maironizmu. Buvo laikas, kai atbudo tautiškumas, o jam palaikyti ir paskatinti reikėjo žadinti tautoje savo vertės ir savigarbos suvokimą: esi ne menkesnis negu kiti. O tai nuolatos, nuolatos, nuolatos dėstoma visoje Maironio kūryboje. Ir kaip keista, jis, katalikų kunigas, atgimimo laikais sukūrė patrauklų literatūrinį pagoniškos praeities vaizdą, kuriame barzdočiai lietuviai joja kariauti su kryžiuočiais. Kas joja? – pagonys. Kas kryžiuočiai? – krikščionys. O kas Maironis? – irgi krikščionis. Tai nėra paprasta suprasti. Bet jis poetas, jį kritikuoti beprasmiška. Jis puikus šauklys: be jo kūrybos galbūt nebūtų buvę tikro atgimimo. Tačiau toks maironizmas, pasiekęs savo tikslą, po Maironio tebegyvavo, bet ėmė sustingti, o sustingimas turėjo palankią dirvą net ir tolesniais rusiškos pokario okupacijos laikais. Buvo nugalėta Vokietija, stengtasi visokias neigiamybes priskirti vokiečiams, o lietuviai juk kariavo su vokiečiais, tie galingi visi pagonys ir nugalėdavo. Todėl komunistai Lietuvoje leido iš dalies tęsti maironizmą, palaikomą sovietinio patriotizmo dvasia prieš vokiečius ir krikščionis. Toliau, žinoma, galima išvesti apie didžiąją rusų tautą, be kurios išvis galutinės pergalės nebūtų buvę, bet tai jau antriniai dalykai, o pamatinis dalykas buvo išlikęs ir palaikomas antikrikščioniška pagoniška prasme. Juk sovietiniais laikais pirmiausiai buvo naikinama krikščionybė (beje, tas pats vyksta ir dabar, tik Europos Sąjungoje kitais metodais).

      Reziumuodamas išsakysiu savo nuomonę, kad gali būti tik du keliai sugyventi skirtingiems žmonėms, kurie turi visiškai nesuderinamą krikščionišką ir pagonišką ideologiją. Vienas yra klasikinis: valstybinė religija, kuri nustato savo išpažinėjų ir visų kitų statusą bei santykius tarp jų. Savaime aišku, nieko nereikės nei drausti, nei žudyti, bet kažkas bus apribotas savo ratu, kuriame gali sau daryti ką nori, bet visas valstybės gyvenimas eina vadovaujančios religijos nurodomu keliu, ar tai bus pagonybė vadovaujanti, ar krikščionybė. Tas ratas liks šalia. Jei šitai netinka, yra kitas kelias: tikra tolerancija, o tai reiškia sukurti vienoje valstybėje dvi atskiras teisines sistemas. Pvz., yra katalikiška bendruomenė ir yra pagoniška bendruomenė. Kiekviena bendruomenė gyvena pagal savo įstatymus su atskirais pareigūnais, teismais, kalėjimais – viskas atskirai. Bendra yra kariuomenė, pinigai, tai, kas sulaiko visus vienoje valstybėje, o šiaip gyvenama autonomiškai nesikišant vieniems į kitų reikalus. Toliau žiūrėsim, kas klestės, kas nyks, turbūt ir bankai būtų atskiri. Plačiau paminėsiu, kad ši idėja plaukia iš mano teokratinių pažiūrų, traktuojant demokratiją kaip antikinių vergvaldžių ištobulintą valdymą, atgijusį šiuolaikinėje Europoje masoniškos prancūzų revoliucijos dėka. Tiesa čia nustatoma balsų dauguma, o tai neįmanoma suderinti su nuoseklia krikščionybe: Biblijoje jokios demokratijos nėra. Taigi tai, ką sakiau apie skirtingas teisines sistemas vienoje valstybėje, gali būti net ir krikščionių praplėsta teokratinės tolerancijos vardu.

5. Oponuoja Nerijus Čepulis

      Pirmiausiai norėčiau trumpai pakartoti, ką Jūs sakėte, nes kažkokios dalies trūksta, netgi sunku suprasti, kokia Jūsų poziciją. Pagrindinė mintis – kad mūsų šaliai ir pasauliui monoteizmas būtų autentiškiausias pagrindas, ant kurio galėtų kurtis darni visuomenė. Tai yra aišku, bet Jūsų pateikta marksistinė monoteizmo atsiradimo interpretacija kelia abejonių, nesvarbu, ar ji sutampa su dabartinių teologų ir egzegetų mintimis, ar Katalikų Bažnyčioje taip šnekama, ne. Jeigu kas atidžiai skaitote psalmes, rasite: D-vas pakilo dieviškojoje taryboje, tarp dievų [„dievų viduje“] Jis teisia [hebr., LP: /YY/-īm niccāb ba‘ădat ’ēl, bəqereb ’ĕlōhīm jišpōT ] (Ps 82:1). Tai vienas iš atvejų, bet aš jį atsimenu pirmiausiai. Hebrajiškai ’ēl ir ’ĕlōhīm, vienaskaita ir daugiskaita: dievaitis – dievai. Ir tai būtent leidžia teigti, kad iš principo visai yra įmanoma teorija, kad buvo politeizmas, nors kaip teigė Algirdas Patackas, dar už jo, už jo dar apačioje galėjo būti ir monoteizmas, bet kalbant apie abraomitinį monoteizmą, kurį aptinkame Biblijoje, vis dėlto labai ryškūs yra pavyzdžiai, kad jis formavosi iš politeizmo, tarp įvairių dievų vienam iškylant, kaip stipriausiam, kiti iš pradžių būna žemesni dievai, paskui jie nunyksta iki angelų, vėliausiai iki demonų, o paskui apie juos net nekalbama. O psalmėse būtent šalia D-vo yra ir kitų dievų. Jobo knygoje, kuri ne tokia ir sena, D-vas, dairydamasis po žemę, sušaukia tarybą. Vienas iš tarybos narių buvo śāTān, dabartinis šėtonas, kuris šioje knygoje šėtonas nėra ir blogas, hebrajiškai „prokuroras“. Tai vienas iš žemesniųjų dievų, kurie ateina kaltinti. Ir jis sako, va aš mačiau ten blogą žmogų, ten blogą žmogų, ten. Skundžia D-vui. Vyksta įdomi kova tarp jų, nes satanas sako, kad Jobas nėra geras žmogus, o D-vas sako, kad yra geras. Satanas sako, kad gali įrodyti. Bet kalbu apie tai todėl, kad Biblijoje yra nemažai įrodymų, kaip monoteizmas susiformuoja. Bet kas mums aktualu, yra kas iš to seka. Aš pats išpažįstu abraomitinį monoteizmą, matau jame tobuliausią religiją, bet kad jis kilęs iš politeizmo, man tai nėra problema. Daugelis teologų tai pripažįsta. Taip kaip žmonija, kaip istorija, taip religija gali turėti vystymosi pakopų. Bet tai ne pagrindinė mintis, tai sakiau tik skliausteliuose.
      Dabar grįžtam prie Jūsų. Jūs sakote, tik monoteizmas, be monoteizmo apie žmogiškumą negalime kalbėti. Jei monoteizmas, tada viena tiesa. Be to negalime turėti nei normalios valstybės, nei normalios visuomenės. Man Jūsų argumentaciją, kad jeigu vienas D-vas, viena tiesa, nėra taip lengvą priimti. Man religija nėra protas, bet jausmas. Jūs pats rašėte, kad tai ne proto, bet širdies dalykas. Jei kalbate apie tiesos kategoriją, tai čia būtų susikirtimas tokių žodžių, kaip gr. alētheia ‘atitikimas tikrovės’, proto dalykas, ir hebr. ĕmčt ‘teisumas, teisingumas’, širdies dalykas. Todėl pasakant „viena tiesa“, dar neaišku, kas turima galvoje. 
      Kaip ten bebūtų, Jūs sakote: vienas D-vas, tada viena tiesa, tada viena religija, o toliau einame prie valstybės. Bet mes čia susirinkome gvildenti būtent lietuvišką tapatybę, todėl man čia trūksta grandies. Jei kalbame apie vieną D-vą, vieną tiesą, vieną valstybę, ką reiškia būti lietuviu šiandien, išpažįstant abraomitinį monoteizmą, kuriam šiandien atstovauja trys religijos: judaizmas, krikščionybė ir islamas. Lietuvis, išpažįstantis vieną D-vą, kuo skiriasi nuo musulmono, išpažįstančio vieną D-vą, nuo žydo, išpažįstančio vieną D-vą, nuo vokiečio krikščionio? Dabar žodis Jums.

6. Letas Palmaitis

      Lietuvis, jei išpažįsta neabraominį D-vą, bus panteistas, o tapatybė tai atskira tema, apie kurią reikia ir kalbėti atskirai. Susirinkome aptarti temas, kurios rūpėjo Algirdui Patackui, tikėjusiam ypatinga lietuviška krikščionybės ir pagonybės simbioze. Ar iš tikrųjų tokia yra ar net gali būti? Kiek įmanoma eiti dviem takais, ar jie suderinami, ar nesuderinami? Tai vienas pirmųjų klausimų. Teiginys vienas D-vas – viena tiesa  iškeltas konstatuojant, jog įsitikinusiam abraomitui tai ne logikos, bet apreiškimo dalykas. Jam ne monoteizmas geras todėl, kad tobuliausias, bet todėl, kad tiki D-vą, kaip Asmenį, Kuris įsakmiai pateikia alternatyvą: priimti Jo Tiesą arba ją atmesti. Jei priimama, kompromisų negali būti, tai tikėjimo faktas. Jis neprivalomas to nepriimančiam pagoniui. Toliau pereinam prie tikėjimo šaltinių: jei mano rankose Biblija, kurioje pasakyta ir tai, kad pagonių aukurai turi būti išgriauti ir kad pagonys nepaveldės D-vo Karalystės, kaip galiu šitai suderinti su šalia esančiu pagoniu, kurį visa tai labai piktina? Aš kėsinuosi į jo vertybes, tada jis kėsinasi į mano. Kuo čia dėtas alētheios ir ĕmčt susikirtimas? Mes negalime sugyventi su vienodais įstatymais! Į tai rodo ir dabartinis demokratinių Vakarų grįžimas prie sąžinės laisvės ignoravimo reikalaujant iš tikinčiųjų paklusti nekrikščioniškiems įstatymams, tarsi Senovės Romoje. Apie karą su islamu neverta net kalbėti, ne islamas jį pradėjo. Čia mudu su Algirdu Patacku buvome bendraminčiai. Lietuvių krikščionių ir pagonių nesugyvenimas aktualus, nes atitinka net globalistinę tikrovę.
      Tačiau kodėl dabar svarstome apie vieną tiesą ir vieną D-vą? Tik dėl mano pastabos, kad monoteizmas yra pasaulyje unikalus tuo, kad yra vieno abraominio šaltinio, o užvaldė visą pasaulį. Kodėl? Manau todėl, kad būtent suvokimas, jog viena D-viška tiesa, kuri tikinčiajam į realų D-vo Asmenį, Viešpatį, yra ir alētheia, rodanti atitikimą tikrovės, ir ĕmčt, rodanti teisingumą, išsprendžia visas tarp savęs kovojančių egoistinių tiesų problemas: Vienas D-vas yra pilnos tiesos kriterijus! Todėl Jo viena tiesa atveria naują istorijos pakopą. Iš čia ir klausimas dėl monoteizmo natūralios ar mistiškai apreikštos kilmės, kurį ateistai ir teologai renegatai sprendžia neigiamai – mat „kilo iš politeizmo“. Aišku, kad iš dievybių iškyla stipriausias, marksistai tik patikslina, jog tai kadaise stipriausios genties dievaitis. Tačiau šis patikslinimas juk smulkmena palyginti su pačia problema, kodėl pasaulyje iš daugybės politeizmų atsirado ir išplito tik vienas abraominis!
      Argumentaciją dėl 82-osios psalmės paneigia tradicinis požiūris, kad kalbama apie neteisingą teismą ir mirtingus teisėjus – plg. dar Išėjimo 21:6, kur vergas nuvedamas pas ĕlōhīm, o versta „pas teisėjus“, pas kokius dar elius? (bandoma versti ir „pas D-vą“ – tada kur? kodėl ne „pas kunigą“?): juk „teismas yra dieviškas (dievų, D-vo) dalykas“ (Įst 1:17). To žodžio ’ēl pirminė reikšmė ‘jėga’, po jos – ‘dievybė, kaip jėga’, su trečiu h priebalsiu – ‘dievybė’, o jei tik daugiskaitos forma – ‘Vienas D-vas’. Dvasių egzistavimo niekas niekad neneigė, kad tai jėgos, „eliai“. Tegu bus ir elių taryba kartu su satanu. Svarbu tik, kad D-vas yra jų visų Kūrėjas. Dar nėra dievų ir dvasių klasifikacijos. Nereikia nė psalmių – ankstyvesnėse knygose teigiama, kad visos gentys turi savus dievus. Tik vėliau atsiranda suvokimas, kad Aukščiausiasis, kaip visa ko Kūrėjas, yra Visagalis, todėl ir tie dievai (ne vien stabai!) netikri, t.y. terminas netikras: visų Kūrėjas nėra kaip pagonių „dievas“, angelas ar demonas. Kita vertus, žodžiu mal’āk „pasiuntinys, angelas“ kartais išreiškiama tai, kas panašu į D-vo hipostazę (Pr 18, Iš 3:2, 13:21, 14:19). Visa tai – tikėjimo raida, bet klausimas, ar savaiminė („monoteizmas iš politeizmo“), ar prasideda nuo apreiškimo fakto, monoteistinio pagal apibrėžimą? Jei laikome Šv. Raštą ne D-vo Žodžiu, ne apreiškimu, bet savaime susiformavusiu etnokultūrinių religinių vaizdinių rinkiniu, tada mes ateistai, o vadindamiesi neva krikščionimis – veidmainiai, kad ir kokie tituluoti teologai būtume.

7. Donatas Mazurkevičius

      Apie lietuvio tapatybę pasakyčiau, kad ji yra paslaptis tarp dviejų polių: Rūpintojėlis ir Vytis. Lietuvis yra lygiai per vidurį tarp šių dviejų polių, tarp agresyvaus žemiško Vyčio – aštraus, ir minkšto dvasingo Rūpintojėlio. Vakarietis yra žodinis krikščionis, rytų tautos labiau dvasingos. Būti per vidurį yra lietuvio tapatybė. Tarpukario geografas Kazys Pakštas sako, kad valstybei išlaikyti reikalingas dvasinis krūvis. Mums esant tarp slavų ir germanų grėsmės galima išsilaikyti turint vertikalią jėgą prieš jų horizontalią, jų gyventojų skaičiams, valstybių struktūrinei galiai, ištekliams priešpastatant dorovę, idėją, mokslą, auklėjimą, kultūrą, kūrybą, bet kartu ir Vyčio strategiją. Todėl reikalinga turėti ir vieną, ir kitą. Tokia tarpukario Lietuva ir buvo tikroji Lietuva. Reikia grįžti į tą maironizmą, maironizmas yra lietuvių išgelbėjimas. Tarp Vyčio ir Rūpintojėlio yra lietuvio išlikimas ir lietuvio valstybė.

8. Platesnės diskusios

LETAS:    Gerai, bet juk per vėlu. Dabartinė situacija skiriasi nuo tarpukario ir net nuo visų ankstesniųjų. Ji yra globalinė, joje veikia globalinės jėgos, kurios viską sutraiško, pereina kiaurai buldozeriu. Globalizmo politikos tikslas yra nacionalinių valstyvių panaikinimas per tautų maišymą. Lietuvai įsikomponavus į šią sistemą, įstojus į ES, ji tuo labiau viena yra bejėgė. Aplink galingos jėgos, kas gali padėti? – Kuris aukščiau. Jeigu tu Jo nesišauksi, jeigu Jam neatsiduosi, tave nušluos. Ir tai bus daug baisiau nei tautos išnykimas. Tautos išnykimas atsitinka kiekvienam su jo mirtimi. Nereikia galvoti apie šio gyvenimo tąsą po jo: atsidursim visai kitoje plotmėje anapus laiko. Žiūrint iš kiekvieno asmens taško, šitas pasaulis egzistuoja maždaug 70 metų, po 70 metų viskas, tu išeini. Ir išeina kiekvienas, o jei kiekvienas, vadinas, visi. Todėl pats pasaulis (kiekvienam ir visiems!) egzistuoja 70 metų. Todėl reikia kalbėti apie prasmę, tavo ir tautos, su kuria susitapatini tikėdamas jos nemirtingumu per atsigaminimą. Nustos atsigaminti mirties laike – galas ir tau. Ar čia prasmė? Ar prasmė nuo atsigaminimo pasaulyje, kuriam 70 metų, ar nuo Kūrėjo? Ar atsimetus nuo Kūrėjo nežlunga bet kokia prasmė, tiek tavo, tiek tautos? Asmens ar bet kurios tautos prasmė priklauso nuo ryšio su Kūrėju, ar Jis laimina, ar ne. Jei tu Jam neatsiduodi ir Juo nepasitiki, bet orientuojiesi į pagonišką Praeitį, ar Prasmė tave laimins? Gerą pavyzdį rodo atkaklus islamo pasipriešinimas, kuriame viskas vaikiškai paprasta, užtat ryškus ir atsidavimas D-vui. Ne vien tai kad daromas skirtumas tarp tikro D-vo ir netikrų dievaičių, bet ir tarp tikro D-vo ir visų stabmeldystės formų, kada dievaičiai padaromi kiekviename žingsnyje iš pinigų, sveikatos, karjeros, asmenų, protėvių ir pan. – pasižiūrėkim tik į aplinkines reklamas, kiek siūloma įvairiausių „dievų“! Pasimesi neturėdamas tikros orientacijos, o šio pasaulio beprasmių kančių laikinybė neišvengiamai pavirs į vieną kančią belaikėje amžinybėje. Tad ir krikščionims, jei D-vas nebus atramos taškas, nuo kurio prasideda religinė revoliucija, kitokio kelio nėra.

KĘSTUTIS RAČKAITIS:    Iškilo klausimas, ar gali sugyventi krikščionybė su prigimtine religija. Prigimtinėje religijoje nėra tokio griežto skirtumo: vienas D-vas ir daug dievų. Žmogus gimsta turėdamas savyje D-vą.  Politeizmas, monoteizmas – yra neišmanėlių sugalvoti dalykai. Iš Jūsų supratau, kad monoteizmas apreikštinė religija todėl, kad kitaip pasaulyje būtų tūkstančiai monoteizmų, nes vienas stipriausias dievas suvokiamas kaip kitų karalius ir galų gale pavirsta ir vienu D-vu. Tai neteisinga, nes D-vas ne todėl yra vienas, bet todėl, kad Jis iš pat pradžių buvo vienas. Panagrinėjęs bet kurią aborigenų religiją rasi tą patį, ką ir lietuvių religijoje: yra D-vas Senelis, o visi kiti dievai turi savo paskirtį. Ne tai, kaip manote, jog vadinamoje pagonybėje jei nepadeda Apolonas, gali kreiptis pas Merkurijų. Žiūrėkite į tautosaką, šitaip nėra, net ir krikščionybėje kreipiamasi į tam tikrus šventuosius atitinkamu reikalu. Todėl ir krikščionybė nėra monoteistinė religija. Religija gimsta ne iš tikėjimo, ne iš apreiškimo, iš pažinimo. Turbūt dažniausiai bažnyčioje girdimas žodis, kad D-vas nepažinus. D-vas yra pažinus tavo paties ribose. Nesakau, kad krikščionybė yra bloga. Ji labai panaši į mūsų religiją. Tik žmonės yra sumaterialėję ir eina kiekvienas sau. Ar gali šios dvi religijos sugyventi? Ir taip, ir ne. Jos pakankamai panašios, tik krikščionybei nepakanka žinių, jei krikščionių kunigas, pasimokęs seminarijoje, negali man atsakyti į klausimą, kas bus su manimi toliau, kaip tos sielos transformuosis.

LETAS:    Nesakiau, kad jei monotreizmas nėra apreikštas, tai turi būti tūkstančiai monoteizmų. Sakiau, kad taip turi būti pagal marksistinį požiūrį dėl įvairaus stiprumo genčių su savo įvairaus stiprumo dievais susivienijimo miestuose valstybėse.  Kad jūsų ir mūsų D-vas yra Vienas, ir aš tą patį sakiau, tik kitaip: mes tikime, kad D-vas yra Kūrėjas anapus laiko ir erdvės ir tai vadiname monoteizmu, nors tiksliau būtų vadinti kreaciniu monoteizmu. Jūs tikite D-vą Senelį, IŠ KURIO viskas kyla erdvėje ir laike, o todėl toks Jūsų monoteizmas yra emanacinis: D-vas arba iš savęs pagimdo kitas dievybes, arba emanuoja į žemesnes bei toliau iki pat žmogaus ir gamtos. Jei D-vas projektuojamas į erdvę ir laiką ir visam kam yra Senelis, tai Jis tikrai vienas, nes iš esmės viskas ir yra Jis Pats įvairiausiomis dukterinėmis formomis. Tai vadinama panteizmu. Mano galva, abudu požiūriai ne tik nėra panašūs, bet visiškai nesuderinami. Jei mano Biblija sako, kad turiu išgriauti Jūsų aukurus ir kad Jums kelias į D-vo karalystę užkirstas, kaip sugyvensim? Kita vertus, panašių formų – esama, dvasių, kaip jas pavadintum, – esama. Svarbu ir tai, kad kalbėdami ir Jūs, ir aš turime galvoje civilizuotas religijas, kaip antikinė graikų, kur dievai kariauja tarp savęs, todėl ir pasirinkti galima sau vieną globėją prieš kitą, kuris tau nepalankus. Žinoma, tie dievai irgi turi ir paskirčių. Tačiau krikščionybėje visi „dievai“ (angelai, šventieji) neturi savo atskirų tiesų, kad vieni su kitais konfliktuotų (kaip daro, pvz., ir germanų dievai), bet sudaro vienybę Kristuje. O kad krikščionybėje atsirado ir šventųjų paskirtys, tai jau istorinė raida, kurioje liaudiška krikščionybė tikrai suaugusi su ikikrikščioniškais tikėjimais ir yra praktiškai nebemonoteistinė. Nieko panašaus nebuvo nei pirminiame judaizme, nei klasikiniame islame nėra. Čia mes neišspręsime D-vo pažinumo – nepažinumo klausimą, kurį svarstydavo didžiausi filosofai, bet sutinku, kad liaudiški tikėjimai tikrai panašūs ir gali sugyventi nepriklausomai nuo religijos. Kokius panašumus Jūs turite galvoje?

KĘSTUTIS:    Yra daug vienodų simbolių, Biblija parašyta simboline kalba.

LETAS:    Pasakykit bent vieną? 

KĘSTUTIS:    Jėzus Kristus.

LETAS:    Jis yra Asmuo, tikimas ir islame, o Kristus reiškia ‘Mesijas, Pateptasis Karalius’, kurio (tik kitokio) laukia ir rabiniškas judaizmas. Nuo vienų ir nuo kitų šis mūsų Asmuo skiriasi Atperkamąja Auka.

KĘSTUTIS:    Sakydamas „auka“ turite apibrėžti, ką tai reiškia.

LETAS:    Pasiaukojimą iš meilės. O kaip Jūs suprantate auką?

KĘSTUTIS:    Maistas D-vui.

LETAS:    Taip išeina. Biblijoje pati auka, kaip religijos forma, ateina iš senesniojo judaizmo, konkrečiai galbūt iš D-vo sutarties su Abraomu (Pr 15:10–21), pakartojusios anuomet pasaulyje įprastas sutartis tarp genčių, kada pagal sutarties šalių skaičių tarp šalių paskirstomos paaukotų gyvūnų dalys (plg. lietuvių dirti, rusų драть, раздирать – derėti – derybos, darna, rusų дрань). Sutartis patvirtinama šalims suvalgant savąją atplėštos aukos dalį. Auka dievybei – tai tam tikra sutartis su ja kažką paaukojant bendram valgymui. Įsakydamas aukas, Abraomo D-vas tikriausiai atsižvelgia būtent į tokį žmogišką supratimą, nes daug kur Biblijoje pasakyta, kad aukojimo kvapas yra D-vui malonus. Judėjiškoje krikščionybėje senojo judaizmo auka pakinta įgaudama kosminę išganomąją prasmę (Melchicedeko duonos ir vyno auka, Pr 14:18, per tūkstantmečius ataidi žydų Šabato rituale dalijantis vynu ir duona, kol pagaliau pavirsta krikščionišku komunijiniu aukojimu, laužant Mesijo Kristaus Kūną Duonos pavidalu). Juk klasiškai traktuojant, senojo judaizmo aukos, kaip paskui ir viena kosminė Kristaus Auka – Pasiaukojimas už visus, yra atsilyginimas D-vui už Jo įžeidimą (Jo Įstatymo pažeidimą) ir patenkina („pamaitina“) Jo teisingumą. Paaukoto valgymas (tiek gyvūnų senajame judaizme, tiek Kristaus Kūno krikščionių Komunijoje, Jn 6:54) reiškia bendrumą su D-vu (Lev 7:6), todėl ir Mesijo judaizmas (krikščionybė) griežčiausiai draudžia valgyti kartu su pagonimis jų dievams paaukotą maistą, nes tai lygu bendrumui su velniais (Apd 15:29, 1 Kor 10:20–21).

(Diskusija apie paraidinį ir neparaidinį Biblijos suvokimą, apie raides ir jų reikšmę pagal A. Patacką, apie žodžius ir jų poveikį pagal A. Žarskų. N. Čepulis svarsto apie krikščionybę ir pagonybę, kaip dvasines kategorijas, ir kalba apie sugyvenimą, kada atitinka pamatinės kategorijos. A. Andziulis retoriškai klausia, kur N. Čepulis mato, kad pasaulyje idealiai viskas sutampa. N. Čepulis mini pomirtinę būseną, o N. Andziulis kalba apie išsikūnijimo ir įsikūnijimo tendencijas. N. Čepulis atsako apie integralaus viso transformuoto žmogaus prisikėlimą. L. Palmaitis provokuodamas klausia, ar kiekvienas bus transformuotas, niekšas ir šventas, ar tik šventieji? N. Čepulis atsako, kad kiekvienas, kuris to norėtų. Niekšai nenorės.)

ALEKSANDRAS ŽARSKUS:    Noriu sugrįžti prie religijų skirstymo. Kalbama apie apreiškimo religijas ir prigimtines (natūralias) religijas. Letas suskirstė į monoteistines ir politeistines. Tie skirstymai yra grynos abstrakcijos.

LETAS:    Ne, mano pagrindinis skirstymas yra kreacionizmas ir panteizmas! Ar sukurtasis pasaulis yra toje pačioje plotmėje, kaip D-vas, ar ne. Jei toje pačioje, tai ir bus panteizmas.

ALEKSANDRAS:    Vis tiek tai yra tos pačios abstrakcijos, abstrakcijų lygis. Religijos skirstomos į apreiškimo religijas ir prigimtines religijas. Mūsų senąją pagonybę reikia vadinti kažkaip kitaip arba bendru vardu prigimtinė religija, kuri kilo iš jos pačios vidaus, iš jos tiesioginio santykio su D-vu. Kada Patackas mini pramonoteizmą, kuris buvo pas baltus, tai aš matau, kad daugelyje senųjų kultūrų buvo toks mitas, kad žmogų jungia su Dangumi auksinis siūlas. Per jį ir atsiranda apreiškimas. Todėl apreiškimų yra daug, o tai verčia žmogų tikėti juo pačiu. Apreiškimui suteikiama tam tikra forma, žmogus jaučia ją savo vidumi esant. Ta forma – tas pats siūlas. Kokiu pavidalu išreikšti ryšį su D-vu? Tai yra prigimtis, iš viršaus nuleista religija ir visos jos privalomos formos.

DONATAS:    Bet juk nėra taip, kad žmogus gimsta su religija.

ALEKSANDRAS:    Tai vyksta šeimoje. Prigimtinę suprantate arba kaip įgimtą žmogui, arba kaip ateinančią iš tėvų ir protėvių. Bet iš tikrųjų yra ir taip, ir taip. Kaip jam įgimta ir kaip jis gauna iš tėvų. Be skirtumo tarp prigimtinių ir apreikštinių religijų, susiduriame dar su vienu skirtumu: tai krikščionybė ir krikščionija. Krikščionybė yra Pats Jėzus. O krikščionija yra tai, kaip Jėzus įsikūnija konkrečiame žmoguje konkrečiomis formomis. Mums buvo atnešama ne krikščionybė, bet tam tikros jos formos.

LETAS:    Čia daugelis susitelkia ties atnešimu baltams. Tačiau kalbant rimtai, reikia atsižvelgti apskritai į atnešimą į Europą, kaip plito Romos imperijoje, kaip jai priešinosi romėnai, kaip priešinosi germanai, kodėl nugalėjo. Šitai svarbu.

ANTANAS ANDZIULIS:    Jei kalbame apie baltus, kuo čia dėti romėnai? Kodėl turime apie juos kalbėti?

LETAS:    Todėl kad nežinome ištakų. Be ištakų nesuprasi, ar kryžiuočiai tikrai platino krikščionybę.

ANTANAS:    Ir Jūs ir aš nežinome ištakų, ir patys istorikai nežino ištakų.

(Įsiterpia Nerijus Čepulis. Prasideda kalbos apie Bumblauską ir istorikų „sportą“. Antano ir Nerijaus dialogas. Galiausiai Antanas paklausia Leto, iš ko D-vas sukūrė viską. Letas atsako, kad iš nieko ir kad reikia žinoti, kas yra „niekas“ turint D-viškos Tikrovės anapus laiko ir erdvės bei sukurtųjų laiko ir erdvės priešpriešą. Antanas atsako, kad jei anapus, tai bus niekas, tuomet iš kurgi atėjo apreiškimas? Letas mano, kad iš anapusinės Tikrovės į sukurtąjį pasaulį. Tada Antanas atsako į savo paties klausimą: D-vas kūrė iš Savęs! 
Įsiterpia kiti dalyviai, Antanas dėsto, kad „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ iš tikrųjų reiškia, kad „Aš esu“ yra „kelias tiesa ir gyvenimas“ kiekvienam, todėl gerbtinas kiekvieno skirtingumas. 
Prasideda chaotiški atsakymai vienų kitiems nuo citatų iš Evangelijos iki teiginių, kad lietuvis moka pats iš savęs gyventi, bei apie nuolankumo reikšmę. 
Kęstutis sako, kad matyti D-vą reiškia pradėti suvokti vidinius reiškinius. Letas bando reziumuoti, kad „sukūrė iš Savęs“ tėra tik trivialus panteistinis teiginys, kuris šiuo metu daugeliui yra suprantamesnis ir prieinamesnis, bet tai nereiškia, jog taip bus ir po 100 metų. Viską nutraukia Antanas dėstydamas apie Aušros Augustinavičiūtės socionikos studijas bei šešiolikos psichotipų šešiolikos rūšių santykius, kurie neišvengiamai veda į nesusipratimus ir konfliktus bei grupių naikinimą. Todėl pasaulio chaose iš principo neįmanoma tvarka. Vyksta selekcija. Šiuo požiūriu reikia vertinti Europos įvykius, susijusius su migrantais ir islamu. Donatas pastebi, kad krikščionis ir žino, ir tiki. Labai vykęs esąs Aleksandro pasakymas apie auksinį siūlą. Kęstutis sako, kad norint tikėti reikia žinoti, kas yra D-vas. Turime turtingą daug pasakančią tautosaką, pati krikščionybė esanti kelių kultūrų produktas. Donatas pamini Gintaro Beresnevičiaus tezę, kad lietuviai gavo lietuviškus aiškinimus apie krikščionybę per vėlai, praktiškai XIX amžiuje. Žinota, kad kadaise lietvuviai buvo gamtogarbiai. Problema yra istorinis santykis, o su tuo susijęs ir lietuvio būdas. Pagaliau Letas iškelia klausimą dėl susirinkimų tąsos:

LETAS:   Ar verta tęsti tokius susirinkimus, jei taip – kaip dažnai, kada kitą kartą susirinksim ir kokia būtų tema? 

DONATAS:    Žinoma, kad verta. 

LETAS:    Ar neatrodo, kad iš visų pasisakymų galėtume matyti, kokia tema būtų tinkamiausia ir produktyviausia?

DONATAS:    Galbūt reikia pasvarstyti mažumų kultūras Lietuvos kontekste.

JULIJA ISKEVIČIENĖ:    Svarbu svarstyti dabartį, o čia reikia nepamiršti meilės D-vui, šeimai ir Tėvynei, kalbai, medžiams, visa ką turime, gerbti vieniem kitus. Turime savo misiją žemėje. O dėl temos, tai man viskas tinka.

LETAS:    Galimų temų gali būti milijonas, tačiau sumanyta visus šiuos sambūrius pavadinti Algirdo Kabinetu, kurį mes čia kuriame pagerbdami Algirdą Patacką bei jo keltas mintis.  Šio Kabineto veiklą galėtų prezentuoti interneto svetainė, talpinanti pagrindinius pranešimus ir skelbianti idėjas ir sumanymus. Būtent ta linkme reikėtų formuoti ir temas.

AISTĖ:    Čia naujas žmogus esu. Iš to, ką išgirdau, galėčiau reziumuoti, kad visi esam D-vo kūriniai, kiekviena mūsų diena yra D-vo akivaizdoj, o tai, kad čia susirinkome, irgi yra D-vo valia. Tai, ką aš išgirdau šį vakarą, buvo man nauja. Daug diskusijų buvo apie religiją, bet tai diskusijos apie proto padarinius. Visos religijos, visos kanonų teisės, visos definicijos, kaip išpažinti D-vą, yra proto padariniai. Ir kad mes svarstom praeities kartų, dabartinės kartos proto padarinius, yra šaunu, yra žavu. Aš, kaip psichologas, galiu pakartoti ką sakė Froidas: Kas yra žmogus? – Sąmonė, pasąmonė ir nesąmonė. Tai, kad taip diskutuojam, yra džiugu, ačiū jums už šį nuostabų vakarą. Mes esam lietuviai, tai ir yra mūsų identitetas.

DONATAS:    Labai gražūs žodžiai: mus vienija bendra sąmonė, ne pasąmonė ir ne nesąmonė! Lietuvio tapatybė – mes esam bendrumo žmonės. Katalikiškų Mišių vietoje palinkėkime vieni kitiems ramybės. Taigi ramybės ir iki kito karto!

 

(Įrašo trukmė 02:14:30, perrašytas tekstas yra atviras dalyvių korektūrai, dalyviai taip pat turi teisę tikslinti savo pasakymus net ir atitinkamai praplėsdami juos paaiškinamaisiais sakiniais: tikslas – ne „disertacijų gynimas“, bet naujų idėjų skleidimas)

Atgal į visų Skaitymų turinį

Į Pradžią