PASISAKYMAI
PRISIMENANT  ALGIRDĄ  PATACKĄ

2016 11 21 A. Patacko goreljefo atidengimas Kauno įgulos karininkų Ramovėje
(Pasisakymų santraukos)

Donatas Mazurkevičius.
Paulius Saudargas.
Birutė Valionytė.
Gintaras Patackas.
Robertas Grigas.
Vladimiras Jermolenka.

 

DONATAS MAZURKEVIČIUS

      Čia visiems matomoje vietoje šiandien atidengiamas goreljefas yra skirtas Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarui Algirdui Patackui, kurio gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Kauno įgulos karininkų Ramove. Jis čia tarnavo, dirbo, kūrė visą dešimtmetį. Tai man džiugi diena, nes jaučiu skolą Algirdui. Jis mano žemietis, su juo čia daug kartų pasikalbėdavome. Tarp mūsų buo metų skirtumas, aš iš jo mokiausi daugiau. Algirdas man buvo išmintingas kaip senas graikas, stiprus ir gilus tikėjimu kaip pirmasis krikščionis, narsus ir karingas kaip senovės jotvingis, tikrai lietuvis visomis prasmėmis. Iš tokių žmonių statoma valstybė, tai druska, kolona valstybės pamatui, jis kūrė ne praeičiai – ateičiai.

 

PAULIUS SAUDARGAS

      Algirdas Patackas unikalus žmogus, unikalus tuo, kad apie jį nuomonę turėjo visi. Vieni jį be galo mylėjo, vertino, kiti gerbė. Jo negerbti neįmanoma. Jis visada buvo ieškojime, ieškojime to, kas yra svarbu. Ieškojo jis ir Lietuvos gelmėse, Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, Ispanijoje. Ieškojo ne kažko kito, ne kažko geresnio, bet visur ieškojo Lietuvos, ir visur, kur ieškojo, rado. Tai nebūtinai yra akademiškai tikslu. Kita vertus, kaip tu gali tą esmę pagauti? Kartais tų ieškojimų išvados tarsi šamaniškos, ir tai blogai. Jos nuspalvino jo kūrinius tam tikru patackišku prieskoniu. Tai kalbà žodžiais, kurie vos ne sena lietuviška prokalbė – tiesiog gimė, radosi iš mūsų pasaulėjautos, iš esmės, glūdėjimo esmėje. Šiandien labai trūksta laisvo žodžio, tiesos žodžio. Šiandien labai trūksta Algirdo Patacko.
      Perduodu savo tėčio linkėjimus. Jis negalėjo atvykti, bet siunčia jums Astridos Petraitytės knygą apie Algirdą: „Algirdas iš Kauno“.

 

BIRUTĖ VALIONYTĖ

      Kaip jau minėta, Patacko galėjai nesuprasti, galėjai nekęsti, bet negalėjai jo negirdėti. Jis vertė mąstyti. Manau, jis man būtų pritaręs, kad mes turime savo mąstyseną ir suvokimą keisti, turime kurti savo tautos istoriją kad ir su paklaidom, kad istorijos mokslas yra pagrindinis moklas. Algirdas buvo platus žmogus, kuris ieškojo, lygino savo suvokimus to, ką jis išgyveno. Jis ambicingai gynė savo supratimą, savo matymą, buvo žmogus, kuriam visada negana. Tiesa, kad jis Lietuvos ieškojo visur ir pagaliau ją rado. Iš tikrųjų archeologiniai tyrimai pripažino, kad Ispanijoje mūsų palikimo yra. Kryme rasta baltų kapų. Galų gale 2014 m. Ukraina atliko genetinius tyrimus ir pasirodė, kad Ukraina yra baltų. Algirdui buvo labai svarbu būti čia, karininkų Ramovėje. Ne kartą susirinkus Vilniuje jam kalbėjau, kad reikia normaliai gyventi, imti signataro rentą, rašyti knygas. Į tai kartojo „Tu man nepasakok, rentos iš principo neimsiu, turiu būti karininkų Ramovėje, man tai labai svarbu.“ Jam buvo svarbi kariuomenė ir karystė, iš prigimties karys ir turi būti Ramovė, nes buvo svarbi pati karystė. Filme apie dainininkę Pavilionienę apibūdinta, kad mūsų nepakartojamoje tautosakoje yra dviejų rūšių karo dainų: kai einamą į šventąjį karą ir kai einama samdiniais į karą. Niekas nesusimąsto, kad dainos skirtingos. O mūsų „mokslas“ kabutėse nemato čia skirtumo. Algirdas tai suprato ir išgyveno. Mūsų Lietuvoje tokių didžiavyrių yra vienetai. Jei jis būtų savimi rūpinęsis, jo gyvenimas būtų prasitęsęs ilgiau, bet jis nepripažino, kad reikia rūpintis savimi. Ačiū, kad jį prisimenate. Jis nusipelnęs ne tik atminimo lentos, bet kad būtų išplėtotas jo palikimas, kuris nedidelis, bet labai gilus. Jis gvildeno tokias temas, kurios yra fundamentalios mūsų filologijos moksle. Astridos Petraitytės knygoje žodis „chuliganas“ pavartotas be kabučių. Tai neatitinka prasmės, nes Algirdo gyvenimas ėjo kryptingai, jis veikė Lietuvos labui ir tik to siekė. Algirdas Patackas mus vienija, yra mums įdomus, skatina mus gerbti tas vertybes, kurias pats gerbė. Prasminga, kad minime jį Kauno karininkų Ramovėje, kuri yra vienas iš mūsų širdies tarpukario bastionų.

 

GINTARAS PATACKAS

Requiem Broliui Algirdui

Apie brolio tigro akis
apie tai ko nežino pušys
ką nutyli nuodinga angis
jums papasakos brolis triušis

apie tyras tigro akis
kaip šventi ežerai himalajų
apie tai ką žino tik jis
niekada akys man nemelavo

iš akių jo sklido šviesa
ir žvilgėjo jose rasa
jo pasaulis tapo esa
ir tai buvo tigro tiesa

aš prisiekiu – jos buvo tyros
aš prisiekiu – jos buvo tikros
aš prisiekiu – jos buvo vyro
akys tigro iš šangri la

kai kančioj jos geso verkiau
man ne gėda ašarų žmonės
aš ne viską dar pasakiau
tik sudužo triušio svajonės

ežerai himalajų šventi
shantih! shantih! shanti!

akyse jo žydėjo lotosai
skleidė žiedą balta lelija
akimis jo kalbėjo logosas
litua – ši šalis šventa

lietuva buvo jo šambala
brolio tigro iš šangri la

ak išgirsk balsą šaukiančio tyruose
ak priimk dieve sielą mirusio
rauda triušis tūnantis melduose
ak išgirski o dieve tu maldą jo

pradžiapati ir visagysti
sugrąžink man algį akbar
žaraaušriu galėjau pragysti
tai kodėl aš raudu dabar

ak nelinksmos aušo velykos
aš mačiau jį einant keliu
ant galvos erškėčių vainikas
kryžius ant pečių kruvinų
ir dar vienas keistas dalykas
aš mačiau kaip viršūnėm kalnų
neša angelas jį ant sparnų
galbūt angelas galbūt flamingas
dieve būki jam gailestingas

 

Iki Pasimatymo
Broliui Algirdui


Jei gyvent tai su oda ir muskulais
laukiant dieviško įkvėpimo
jeigu mirt tai su šūviais ir muzika
pavyduolių dantų griežimo
jei išeit tai trinktelėt durimis
kad atšoktų švarkuos fantazijos
kad žinotų kiekvienas durnius
lietuva ne provincija azijos
kuo tvirčiau užkalkite grabą
kad lentigaliai neišlakstytų
ir išvysite skrendantį grafą
virš senamiesčio bokštų ir tiltų
ne laiku susprogdinote bombą
vandenilio skilimo periodas
nesutampa su nuomone bobų
mes ją išimam iš apyvartos
grafas skrenda erdvėlaiviu tiksi
žvaigždžių laikrodis kompasai veikia
jeigu algirdui nepatiksi
tai vadinas tavęs ir nereikia
tai vadinas stipriųjų teisė
žino ją net smulkūs niekšeliai
su laiku ir tu taip išeisi
tie į kelnes pridarę negali

 

ROBERTAS GRIGAS

      Mieli Bičiuliai ir Bendražygiai,
laisvės kovotojų gretose  iki mirties ryžtingai veikusį Algirdą prisimename kaip vyrą, karį ir poetą, kuriam Lietuvos gynimas pirmiausia buvo jos doros, tikėjimo ir dvasinės kokybės gynimas. Ir asmeninės garbės bei sąžinės reikalas. Jo asmenybės tiesumas ir tyrumas iškėlė pasipriešinimą okupacijos smurtui ir melui ne tiek į politinės, kiek į etinės, moralinės laikysenos aukštumas. Todėl ir buvo toks reiklus sau ir bendros kovos dalyviams – ir toks nepalaužiamas sovietų teroro bauginimams (anksčiau) ir privilegijų ar prisitaikymo gundymams naujaisiais laikais, Seime, visuomeninėje veikloje.
      Etinės dimensijos – rasos, skaistos, jo pamėgtų terminų nusakomos baltiškojo dorinio paveldo vizijos – siekimas jį ir nuvedė į tuos esminius Tėvynės atsparos postus, priešakines mūsų frontų linijas, kurioms jis dosniai dalijo savo drąsą, jėgas ir talentą. Tai ir pastogės – vis pabrėždavo, kad ne pogrindžio, o pastogės  - savilaidos, lietuvybės, tautinių papročių sklaidos darbai sovietmečiu, už kuriuos buvo įkalintas KGB kazematuose Vilniuje. Tai Kauno sąjūdžio „frakcijos" ryžtas, kurio siela Algirdas buvo, atvedęs į Aukščiausiąją Tarybą bekompromisinę kauniečių nepriklausomybininkų grupę, tapusią negrįžtamų pokyčių kelyje į laisvę varikliu. Ir neatsitiktinai 1991 m. sausio dienomis jis „pasiskyrė" save būti AT pirmininko prof. Vytauto Landsbergio asmens sargybiniu, visada būti šalia jo, kol grės fizinio susidorojimo pavojus. Būtent deputatas Algirdas Patackas pakvietė mane, Sausio 13-osios naktį AT rūmuose buvusį kunigą, suteikti parlamentarams, savanoriams ir rūmus supusiems gynėjams bendrąjį nuodėmių atleidimą. Labiau negu fizinės ir militarinės gynybos priemones jis visada vertino dvasinės kovos matmenį – širdies teisumo galią prieš klastas ir tankus. Ši nuostata jį nuosekliai skatino įsitraukti į jau postkomunistinės Rusijos užpultos ir naikinamos Čečėnijos moralinį ir politinį palaikymą, atrasti draugystę su panašios dvasios Kaukazo lyderiu – pirmuoju nepriklausomybę paskelbusios Čečėnijos prezidentu Džoharu Dudajevu. Algirdas galėjo būti bet koks - prisiminkime jo antausį vienam kolegai deputatui, jo mestą stiklinę tiesioginėje TV laidoje link sovietų agresijos prieš Lietuvą neigėjo, jo nebijojimą Garliavos vaiko dramoje palaikyti ne valdžios ir solidžiųjų (?) medijų remiamą pusę – kai buvo rimto pagrindo manyti, kad oficialiosios struktūros elgiasi neadekvačiai, smurtingai ir negarbingai. Galėjo būti ir buvo bet koks – tiktai ne prisitaikėlis. Ne susitaikėlis. Ne sisteminis. Gal todėl jame, kaip nedažnai pavyksta, darnioje pasaulėžiūroje spindėjo baltų dvasinio savitumo ieškojimų praturtintas Kristaus tikėjimas – ir krikščionybės universaliųjų tiesų nuskaidrinta lietuviškoji dvasia.
      Amžinajai būties Tiesai ir Tėvynei paskirtą Algirdo sielos riterystę  tiksliausiai išsako brolio Gintaro prie kapo tartos eilės:

,,- - - Mano broliai yra ne broileriai
Netupėjom su jais vištidėje
Sakalai mano broliai
Aukštybėje - - - “
                           

      Mielas Algirdai, ačiū Tau už svarbiausiąjį, aukštybės, siekį, Tavo paliktą Lietuvos ateities kovoms!

 

VLADIMIRAS JARMOLENKA

      [Vladimiras Jarmolenka paminėjo pasienyje su Lenkija rastą Dunojaus kalną (ne upę!). Dėl prastos įrašo kokybės šio pasisakymo nepavyko dešifruoti, todėl laukiama ryšio su pačiu Vladimiru Jarmolenka, kad jis atsiųstų savo pasisakymo tekstą. Tekstas bus įdėtas šioje vietoje.] 

 

Atgal į visų Skaitymų turinį

Į Pradžią